Galbūt esame paskutinė karta, matanti delfinus?  
 

Vladas yra unikalus žmogum, gimęs Lietuvoj, gyvenantis Kanadoj. Jis yra gydūnas, mokslininkas, reiki meistras, žmogus-delfinas, delfinų tyrinėtojas, gydytojas ir gelbėtojas, naras-profesionalas, povandeninių filmų operatorius, muzikantas, meditacinės terapinės muzikos kompozitorius...

Su juo galima pakalbėti apie naujausius sveikatos gydymo atradimus, energinius gydymus, povandeninį pasaulį, apie delfinus, meditaciją, muzikos terapiją, deguonies terapiją, sveikatos stiprinimą ir daug daugiau.

"Galbūt esame paskutinė karta, matanti delfinus. Lieka tik viltis išsaugoti mūsų vandenynų civilizaciją", - sako Lietuvoje viešintis mokslininkas Vladas Martirosas, savo gyvenimą paskyręs delfinų tyrinėjimui ir kovai už šios civilizacijos išlikimą. 

Vladas Martirosas

 
  Gibraltaro sąsiaurio projektas 

Vladas Martirosas šiuo metu gyvena Kanadoje, tačiau daugiausiai laiko praleidžia tarptautinėse mokslinėse konferencijose ir ekspedicijose tyrinėdamas bei filmuodamas vandenynų pasaulį, delfinus, banginius, dalyvaudamas šių gyvūnų išsaugojimo projektuose. 
Į Europą Vladas grįžo dėl FIRMM (Foundation for information and research on marine mammals) organizacijos vykdomo didžiausio pasaulyje delfinų ir banginių išsaugojimo projekto "Gelbėkim delfinus" Gibraltaro sąsiauryje ir Viduržemio jūros regione. Po viešnagės Šiauliuose jis išvyksta į metinę projekto konferenciją Šveicarijoje. 
Vladas Martirosas yra profesionalus fizikas, savo gyvenimą susiejęs ne tik su delfinų ir banginių tyrinėjimais, - jis taip pat dirba kvantinės fizikos, psichologijos, bioenergetikos, okeanografijos, ozono ir garso terapijos bei gyvosios ląstelės kraujo tyrimų srityse. Kanadoje, šalia savo Natūralios medicininės klinikos darbų, jis daug laiko praleidžia su povandeniniu pasauliu susijusiuose filmų bei muzikos projektuose.
Gibraltaro sąsiauryje, Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno susitikimo vietoje, pasakoja V. Martirosas, yra susidariusios fenomenalios sąlygos povandeninei florai ir faunai vystytis, todėl nenuostabu, kad čia galima aptikti didžiausią banginių ir delfinų rūšių įvairovę. 
Kita vertus, būtent čia jų daugiausiai žūva. Šioje vietoje praplaukia didelis srautas laivų, be to, - iš Maroko pusės planuojama statyti vieną didžiausių pasaulyje uostų. Ir nors, pasakoja Vladas, šį projektą palaiko vietos valdžia ir Maroko karališkoji šeima, nors projekto aktyvistams pavyko iškovoti, kad čia plaukiantys laivai sulėtintų greitį ir kad kariškiai nedarytų povandeninių bandymų, tačiau niekam dar nepavyko sustabdyti Japonų žvejybinių tralerių. 
Japonų žvejai randa įstatymų landas ir išžvejoja tiek, kad vietiniai žmonės praranda darbą, o delfinai ir banginiai - maistą. 
Visa ši neišmintingai kontroliuojama veikla suardo ekosistemos balansą: išgaudoma daugiau žuvų negu jų natūraliai atsiranda.
"Deja, tai vyksta ne tik šioje vietoje, bet ir prie Kanados teritorijos, visame pasaulyje", - sako V. Martirosas. 
Vienoje iš Maroko įlankų ketinama atitverti maždaug 3 hektarų saugų delfinams plotą, kuriame bus laikinai apgyvendinami išgelbėti ar atgabenti iš nelaisvės vietų delfinai. 

Kita civilizacija 

Su organizacija FIRMM V. Martirosas bendradarbiauja trejus metus, su delfinais - jau kelis dešimtmečius. 
"Globaliai mąstant, žmogus anaiptol nėra protingiausia arba išmintingiausia būtybė", - šypsosi Vladas. Tik žmogus elgiasi savanaudiškai šioje žemėje ir viską vertina pagal savo intelekto suvokimą: kas "telpa į rėmus", gali būti įvertinta aukščiau ar žemiau, o kas netelpa - dažniausiai priskiriama žemesniajam lygiui. 
"Delfinai - idealus pavyzdys, kad žemėje yra kita civilizacija, tik mūsų vertybės nėra jų vertybės, jie gyvena pagal kitus principus ir kitą pasaulėžiūrą, jų kitoks suvokimas. 
Užtenka pažiūrėti, kaip delfinai bendrauja, kaip gali perduoti nuotaiką, mintis, ir tampa aišku, kad savybės, kurias turi tik išskirtiniai žmonės (pavyzdžiui, telepatija), delfinams yra norma", - pasakoja Vladas. 
Žmonių kalba, teigia mokslininkas, yra labai primityvi, netgi lyginant su delfinų "švilpukais", kurie nėra pagrindinė jų komunikavimo priemonė. Tačiau ir vien garsine vibracija delfinai gali perduoti daugiau informacijos, negu mes vartodami galybę žodžių. 
Vladas pasakoja apie atliktus eksperimentus, kurių metu mokslininkai, profesionalūs psichologai, uždaroje patalpoje be jokių kitų išorinių kontaktų išbuvę su delfinais iki penkių šešių mėnesių, ima justi keistus pojūčius, prilyginamus meditaciniam prašviesėjimui.
Tiriamieji pasakoja apie atsirandantį universalios beribės meilės jausmą, vykstančius vidinius perversmus, užsimezgusią tiesioginę komunikaciją su delfinais, apie būsenas, kurių esą neįmanoma apibūdinti žodžiais. 
Vladas Martirosas sako pats patyręs neapsakomų būsenų plaukiodamas laisvėje tarp delfinų. 
"Atsiranda keistos vizijos, keisti jausmai, atrodo, kad šis pasaulis - visai kitoks. Ateina suvokimas, kad mūsų, žmonių, santykiai yra labai seklūs ir primityvūs", - pasakoja Vladas. 
Jo žodžiais, nors mes kadaise atėjome iš vandens, dabar vanduo nebėra mūsų priimtina aplinka. Tačiau būnant šioje stichijoje, tarp tikrųjų draugų, nesinori grįžti į krantą. 

"Nenoriu grįžti"

"Kiekvieną kartą bijau, kad galiu negrįžti, ne dėl to, kad kas nors atsitiks, bet todėl, kad nenoriu. Kažkur vandenyno gelmėse vyksta asmenybės transformacija ir suvokimas kažko daug svarbesnio negu juntama žemėje", - sako Vladas. 
Jis cituoja savo pažįstamo britų mokslininko, kuris tyrė dar nemirusių, bet pasmerktų mirčiai delfinų smegenų veiklą ir buvo šokiruotas to, ką atrado, žodžius, kad žmonės, lyginant su delfinais, yra akmens amžiuje neįprasto mums intelekto skalėje. 
Paprastai Vladas keliauja vienas. Jo kelionės panašios į ritualą: įsikuria palapinėje tolimoje lagūnoje, kurioje nieko nėra, ir vienas eina nardyti. Grįžta į krantą tik apšilti ir pavalgyti. Kartais pasiima įrašymo po vandeniu įrangą (ir pats delfinus įrašinėja bei fotografuoja, ir delfinams groja įvairią muziką bei garsus). Nardo be deguonies baliono, vadinamuoju "laisvuoju nardymu", mat delfinai nemėgsta nardymo įrangos. 

Rodo savo mažylius

Delfinai, tęsia pašnekovas, nėra linkę visų prisileisti. Norint, kad jie priimtų į savo kompaniją, reikia laiko. Vaikytis juos beprasmiška, nes jie tai gali palaikyti agresija. 
Jei plaukioji netoli delfinų, pasakoja Vladas, po kurio laiko mamos priplaukia su mažyliais norėdamos juos parodyti (delfinė mama pasilieka su mažyliu iki dvejų metų ir ilgiau). 
"Mažyliai yra labai kuklūs, jei mama priveda ir pastumia arčiau, - šis kurį laiką pabūna šalia ir netrukus pradeda džiaugtis, kad nebebijo, ima šokinėti, bendrauti - tada ir kiti delfinai priima į savo tarpą, kartais atneša žuvies pavalgyti", - pasakoja Vladas ir juokiasi prisiminęs atvejį, kai panoro nufotografuoti egzotiška žuvytę.
"Delfinas pažiūri į mane, paima žuvį nasrais, bet atsargiai, jos neperkąsdamas, tada prineša, parodo, kad gyva, paleidžia, ir vėl prineša."

Išgelbėjo nuo ryklio 

Vladas pasakoja kartą nardęs lagūnoje, kurioje yra ryklių. Tik vėliau iš vietinio žvejo sužinojęs, kad įlanka vadinosi ryklių lagūna. 
Lagūnoje vyksta įdomus gyvenimas: kai delfinai įplaukia į įlanką, rykliai pasitraukia, ir atvirkščiai - vieni kitiems netrukdo. 
Vieną vakarą, kai jis atsiskyrė nuo delfinų ir ėmė plaukti atgal į krantą (delfinai ruošėsi plaukti į naktinę medžioklę), pasirodęs ryklys. 
"Buvo labai sunku įžiūrėti, ar jų vienas, ar daugiau, tačiau kai tu esi vienas sutemose, be jokios įrangos, be kitų narų šalia, - gali skaičiuoti minutes. Plaukimas iki kranto užtruktų apie 40 minučių", - pasakoja Vladas. 
Vyras žinojo - jei panikuos ir ims greitai plaukti, ryklys gali reaguoti agresyviai, todėl jis vietoje lėtai suko ratus, kad pamatytų, jei ryklys prisiartins. 
Netrukus prie Vlado priplaukė apie 40-50 delfinų ir sudarė aplink jį ratą. Tada jis ramiai galėjo plaukti iki kranto. 
Vladas aiškina šį atvejį taip: delfinai jaučia per labai didelį atstumą. Vladas su delfinais jau buvo praleidęs daug dienų ir buvo užmezgęs ryšys, tad šie atskubėję į pagalbą vienam iš savų. 

Delfinus išžudys žmonės?

V. Martirosas su savo bičiuliu Kanadoje gyvenančiu filmų režisieriumi planuoja apie delfinus kurti dokumentinį filmą, kuriame būtų pateikti ne tik gražūs povandeninio gyvenimo vaizdai, bet ir iki šiol neatskleisti faktai. 
Filme norima perspėti, kad delfinų civilizacija gali išnykti jau po 40-50 metų, ir mūsų vaikai apie šiuos nuostabius gyvūnus galės skaityti tik knygose. 
"Pasaulyje yra nemažai vietų, kur delfinai ir banginiai brutaliai žudomi maistui ar dėl kitų gėdingų ir absurdiškų priežasčių, - kaip antai Danijoje, Farerų salose. Ką jau kalbėti apie Japonijos visišką tarptautinių reikalavimų sustabdyti delfinų medžioklę ignoravimą, ir faktą, kad tik vienoje Taiji įlankoje per kelis mėnesius kasmet nužudoma per 50 tūkstančių delfinų", - sako Vladas. 
Nors delfinai, tęsia pašnekovas, turi panašią į žmogaus kartos pratęsimo fiziologiją, tačiau dabartinė situacija veda prie visiško delfinų išnaikinimo. Vienintelė priežastis yra žmogus.

Nijolė KOSKIENĖ 
 

Visą straipsnį skaitykite "Vakarų Eksprese"
Reiki seminarai