Buvo metas, kai jam terūpėjo susikurti užtikrintą ir prabangų gyvenimą. Virginijus Mockus kartu su draugu užsiėmė komercija. Uždirbdavo nemažus pinigus. Jam sekėsi. Tačiau dabar Virginijui atrodo, kad tada jis gyveno tarsi užsimerkęs, nes niekada nesusimąstydavo, kad eina ne savo keliu. Lemtis atsiuntė skaudų ženklą. Tą dieną automobilį Virginijus buvo gerai neišsimiegojęs, neatydžiai vairavo ir šis apsivertė. Po avarijos vyras liko pusiau paralyžiuotas. Pusę metų išgulėjo lovoje, paskui mokėsi vaikščioti iš naujo. Tačiau gydytojų prognozės buvo liūdnos, jie sakė, kad prireiks dešimties, o gal net ir daugiau metų, kol Virginijus visiškai atsistos ant kojų. Tačiau vyras nenorėjo su tuo susitaikyti. Tai dabar jis įsitikinęs, jog nieko atsitiktinio nėra. Nelaimė tapo jo mokytoja, skaudūs, tiesiog drastiški įvykiai privertė Virginijų kitaip pažiūrėti į gyvenimą ir keistis. Dar gulėdamas ligoninėje jis pradėjo skaityti knygas apie jogą, meditaciją, o greit dar būdamas su ramentais pasišovė mokytis reiki. Norėjo net važiuoti į Maskvą, bet ,perskaitęs straipsnį laikraštyje pradėjo lankyti seminarus Kaune. Šiandien Virginijus ne tik pats praktikuoja reiki, tapęs reiki meistru-mokytoju jis padeda pasveikti, bei moko ir kitus šio gydymo, tobulėjimo metodo. 

   Vieni žmonės nuolat skundžiasi įvairias negalavimais, kiti serga retai, tačiau ligų išvengti niekam nepavyksta. 
Kodėl įvairiausi susirgimai gadina mums gyvenimą ? Ką turėtume daryti, kad  būtume sveikesni?

  Tradiciškai sakoma, jog būtina grūdintis, sportuoti ir tai tikrai padeda. Tačiau ne visam laikui. Aš į ligą žiūriu giliau. Bėda mus ištinka tuomet, kai trūksta harmonijos tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo. Viskas yra energija, viskas yra vibracijos. Tačiau mes suskirstėme čia dvasiniai dalykai, o čia materija. Vieni iš mūsų visas savo jėgas skiria materijai, o dvasiniais dalykais susirūpina tik tada, kai pradeda sirgti ar jų gyvenime atsiranda kitų bėdų. Nemanau,kad visiškai teisūs ir tie, kurie nukrypsta vien į dvasinius ieškojimus. Pradžioje tai labai padeda ir net rekomenduotina, bet vėliau... Visur turi būti pusiausvyra.  Harmonijos, džiaugsmo trūkumas veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius. Bėda ta, kad serga visa mūsų visuomenė ir tas bendras virusas persiduoda kiekvienam iš mūsų.

 O kaip surasti tą pusiausvyrą, kaip gelbėtis nuo visų bėdų? 
Juk kiekvienas žmogus yra individualus, turi savo charakterį ir prioritetus. Kokie bendri principai gali padėti visiems?

   Viską lemia mūsų požiūris į dvasinius ir materialius dalykus. Tas požiūris ir kuria realybę. Vieni mano, kad tu pats nieko nesukursi ir nepadarysi. Nes tau paprasčiausiai nelemta. Kiti - kad pats žmogus yra savo likimo kalvis ir jis pats susikuria savo nesėkmes arba džiaugsmus. Ir tie ir kiti teisūs. Tik aš manau, kad viskam dar yra ir giluminės priežastys. Mūsų protas dažniausiai tarnauja kūno užgaidoms ir interesams. Protas sako, jog turime mokytis teisės ir daryti karjerą, o siela trokšta auginti gėles, rašyti eilėraščius. Pasirinkę nemėgstamą, bet pelningą darbą neturime galimybių realizuoti save, nepatiriame džiaugsmo. Mums pradeda atrodyti, kad gyvenimas neturi prasmės. Siela kenčia, nes mes nevykdome tos programos,kurią atsinešėme. Nepasitenkinimas savimi ir kitais veikia mūsų sveikatą, daugeliui pradeda nesisekti darbe, santykiuose.
 Norėdami išsaugoti dvasinę sveikatą būtina daug dirbti, šlifuoti savo charakterį, jutimus, išmokti atleisti, altruistiškai padėti. Mūsų charakteris yra tai,ką mes gauname kaip užduotį ir visą laiką šlifuojame norime to ar ne. O gyvenimas tikrai parūpina situacijų, kuriose turime išmokti toleruoti kitus, derintis ir tvardytis. Žinau, kad didžiausia disharmonija atsiranda dėl žmogaus egoizmo. Kai pastebiu,jog žmoguje labai daug egoizmo, negaliu jam padėti, nes didelis ego neleidžia priimti kitų nuomonės, jei ši kiek nepalanki ar nepatogi. Tačiau mažas ego irgi trukdo gyventi. Man gaila tų žmonių,kurie mano, jog gyventi dėl savęs egoizmas. Atiduodami visą save vaikams, tėvams , ar kitiems artimiesiems žmonės taip pat ankščiau ar vėliau pavargsta ir pasijunta nelaimingi.  Visur turi būti pusiausvyra.

  Į jus kreipiasi begalo skirtingi žmonės. Kaip jums pavyksta  kiekvienam iš jų padėti? Į ką pirmiausia kreipiate dėmesį?

 Turiu savo metodiką. Dar prieš ateinat pacientui medituoju. Sukoncentravęs mintį užduodu apie 70-100 klausimų apie žmogų ir gaunu atsakymus. Susitikę su pacientu aptariame jo ligą, svarstome, ką jis gyvenime daro ne taip, kokį požiūrį reikėtų keisti. Po to jis apmąsto viską, ką aptarėme, kas susiję su ligos priežastimi, o aš gydau pačią ligą. Vienam pacientui užtenka vieno seanso ir jis pasijunta geriau, o kitam reikia ir dešimt seansų. Juos kartais reikia ir pakartoti. Pati liga traukaisi labai sunkiai. Todėl geriausia, kada pats išmoksta reiki, gali nesunkiai daryti sau seansus. Reiki metodo dėka žmogaus organizmas prisipildo gyvybinės energijos, pagerėja savireguliacijos procesai, stiprėja imunitetas.
 Daug lemia žmogaus valia ir tikėjimas, tačiau dažnai neužtenka energijos,kuri padėtų kovoti su negalavimais. Aš pats daugiau energijos įgavau praktikuodamas reiki. Praktikuojant reiki ilgiau, rankos tampa jautrios ir jaučiame, kurioje žmogaus kūno vietoje energijos yra, kur jos trūksta. Tose vietose, kur yra energijos trūkumas jaučiu šaltį, o kartais delnas šlampa arba jį tiesiog bado. Kai jausmas labai negeras, rekomenduoju eiti pas gydytojus ir išsitirti. O jei požymiai nelabai aštrūs tiesiog ilgiau palaikau rankas ir organizmas pradeda tvarkytis pats.
  Gavęs daugiau energijos mūsų organizmas ją pirmiausia panaudoja išsivalymui. Per kelis seansus išlenda kažkokia negerumai. Pirmais seansais energija eina išsivalymui, paskui gydymui, o vėliau organizmo stiprinimui. Turėdamas daugiau energijos žmogus tampa atsparesnis stresui, nebedepresuoja. Gimdami atsinešame daug tyros energijos, bet ji pamažu gęsta, o su reiki ją papildome. Pastoviai praktikuojant reiki sustiprėja minties energija, o stipri mintis padeda sąmoningai kurti savo gyvenimą. Tai labai svarbu, nes daugelis tiesiog plaukia pasroviui, nesiekia vidinės harmonijos. O be šito, nieko gero nesukursi.

  Jūsų nuomone, pagrindinė ligų priežastis – harmonijos trūkumas. 
Tačiau suserga ir tie, kurie jaučiasi labai harmoningi ir nepatyria didelių stresų bei neigiamų emocijų. 
Kas  paveikia tuos, kurie jaučiasi suradę pusiausvyrą?

  Dažniausia taip tik atrodo, kad žmogui viskas gerai.  Mūsų gyvenimo tempas daug kartų didesnis negu prieš dvidešimt metų. Persiorientuoti labai sunku. Net tuomet, kai žmogus tarsi ir nieko nedaro, viduje jis verda. Atrodo, kad reikia skubėti, nes jis nesuspės visko padaryti ir kažkas kitas jį aplenks ar kritikuos. Visur tvyro įtampa ir ją jaučia kiekvienas. Tik vieni iš mūsų yra atsparesni, o kiti silpnesni. Čia jau kaip likimo duota. Stipresnieji turi didesnį energijos rezervą, tačiau neamžiną. Todėl jie per daug nesistengia, kol ištink bėdos. O jos yra užprogramuotos. Pažvelgus į žmogų energetiškai, t. y. Giliau, jis turi septynias čakras. Kiekviena jų kitaip įtakoja savijautą, darbingumą ir sveikatą. Trys apatinės čakros daugiau mus išreiškia  materialinėje plotmėje, o keturios viršutinės – dvasinėje. Trys pirmosios yra aktyvinamos ir treniruojamos savaime nuo mažens.  Vaikas ima žaislą ir sako:“Mano“, vėliau atsiranda mano automobilis, kambarys, mano žmona ar vyras... Žmogui visą laiką atrodo, kad jis turi sukaupti, priverstas turėti vis daugiau ir daugiau. Tas  „Mano“ ilgainiui virsta egoizmu, savanaudiškumu. O keturios viršutinės čakros yra kitokios, orientuotos į dvasingumą. Jas aktyvina tikėjimas, meditacija, joga, reiki, dvasingos, įkvėpiančios literatūros skaitymas, paskaitos noras pažinti ir suprasti, tobulėti. Šiandien vakarų visuomenėje labai trūksta tų aukštesniųjų jausmų, nes itin ilgai buvo orientuojamasi į apatines čakras. Mus nuo vaikystės mokė siekti materialių dalykų, karjeros, pinigų, gerovės. O gerai gyvendami mes nesiekiame dvasinių dalykų. Dažnai net nenorime jų prisiminti. Į Dievą kreipiamės tik tada, kai ištinka nelaimės, susergame sunkiai liga. Todėl atsiranda disharmonija tarp trijų apatinių ir keturių viršutinių čakrų. O ji sukelia labai blogas pasekmes.

 Septynios pagrindinės čakros arba energetiniai ratai.

 I    čakros sritis uodegikaulis – energijos išraiška: pagrindas, t.y. išgyvenimas,pinigai, turtas. Kuo stipresnė pirmoji čakra , tuo geriau sekasi ir materialūs dalykai.
II   čakros sritis trys pirštai žemiau bambos- tai seksualinė, o kartu ir kūrybinė energija. Ji padeda pajusti gyvenimo džiaugsmą, atsiranda poreikis kurti šeimą.
III  čakros sritis trys pirštai žemiau skrandžio. Tai valios, jėgos čakra. Ji susijusi su karjera. Kai ji  stipri, žmogui sekasi darbai.
IV  čakros sritis širdies lygyje, ties krūtinkauliu – tai besąlyginė meilė, altruizmas, užuojauta, geranoriškumas.
V   čakros sritis gerklės centre – tai sugebėjimas bendrauti, kūrybiškumas, saviraiška, galimybė realizuoti save.
VI  čakros sritis tarp antakių – tai intuicija, suvokimas, aiškiaregystė.
VII čakros sritis viršugalvis – tai  „Aš“ suvokimas, ryšys su kosmosu, visata, su dvasia ir Dievu.

Priekinę piltuvėlių pusę aktyvinant veikiamos emocijos, 
nugarinę piltuvėlių pusę aktyvinant, veikiama valia, 
galvos piltuvėlius - minčių sritis.

 Paprastas būdas čakrų aktyvinimui

   1. Pastaba:
šiuos pratimus galite daryti tik sau.
1) Patrinkite delnus vieną į kitą, kol šie sušils. Pageidautina patrinti ir ausis.
2) Įstatykite suglaustus kaip piltuvėlis vienos rankos pirštus į aktyvinamos čakros piltuvėlį.
3) Prispaudus prie kūno pirštus, stipriai masažuojant pasukite po 7 kartus prieš laikrodžio rodyklę ir pagal.
4) Padarykite (2), (3) veiksmus abiem rankoms ir pageidautina, pėdų centrams.
5) Pagal čakrų aprašymą, pasirinkite tą, kurią norite aktyvinti arba eikite per visas, pradedant pirmąja 
(tuo pačiu stiprės charakterio savybės, susijusios su ta čakra ir šalia esantys organai gaus daugiau energijos).
   2. Pastaba:
tam, kad čakra stiprėtų tolygiai, reikia aktyvinti ir šalia esančias arba aktyvinti visas septynias, tik ilgiau akcentuojant pasirinktąją.
6) Įstatykite vienos rankos pirštus į aktyvinamos čakros piltuvėlį ir kartokite (3) veiksmą tol, kol ta vieta užkais.
   3. Pastaba:
pajutus šaltą (vėsią) vietą, reikštų, kad energijos trūksta, karšta vieta, reiškia, nergijos daug ir aktyvinti nereikia.